Vidinis Resursas
Erdvė, skirta pažinti, ugdyti ir įgalinti kiekvieno vidinius resursus

Pasisveikinimas ir pasidalinimas pirmosiomis motinystės pamokomis

Prieš kelias savaites gavau iš Facebook netikėtą priminimą, kad Vidiniam Resursui (taip pat ir mano koučingo veiklai) jau penki metai! Likau nustebus, nes nesitikėjau, kad praskriejo jau penkeri metai. Iš pradžių kiek nusiminiau, kad per tiek laiko pasiekta mažiau nei turėjau ambicingų planų. Tačiau leidusi sau sustoti ir apžvelgti tuos metus, pamačiau kiek vis tik daug vertingų pamokų sukaupta ir kad ne tiek ir mažai per tuos metus nuveikta.

Kitavertus, pastaruosius beveik pusantrų metų savo karjeros ambicijas esu padėjusi į šalį, nes tapau mama. Būsiu atvira, buvau įsikvėpusi mamomis, kurios sugeba per motinystės "atostogas" ne "tik" auginti vaikus, bet ir papildomai sukurti ką nors įdomaus (pavyzdžiui parašyti knygą). Taigi, prisižiūrėjusi tokių pavyzdžių tikėjausi, kad pirmuosius metus tokie mažiukai daug miega, tad planavau tais ilgais miego tarpsniais skirti laiko koučingo praktikai, bei Vidinio Resurso vystimui. Tačiau mano įsivaizdavimas sugriuvo vos tik atkeliavus naujam žmogučiui į mano gyvenimą. Tų ilgų miego tarpsnių ne tik kad nebuvo ir vis dar nelabai yra, bet ir miegas įgavo visai kitas formas bei suvokimus. Dabar išmokau nusnųsti tada kada tik yra proga (moku net stovėdama numigti :).

Taigi per beveik pusantrų metų jau kažkiek pramokau taupyti energiją, o pastaruoju metu jau pradėjo kirbėti įvairios idėjos, kuo noriu pasidalinti, grįžo noras rašyti ir galbūt įgyvendinti seniau pradėtus projektus, todėl pagalvojau, jog smagu prieš ko nors imantis būtų pasisveikinti ir pasidalinti kuo gyvenu.

Suvokimai, kuriuos atnešė mamystė:

  • Šiuos metus aš turbūt pirmą kartą tikslingai (savo kaip suaugusio žmogaus gyvenime) sutinku be keliamų apčiuopiamų tikslų ką noriu pasiekti ir nuveikti.

Tai išlaisvina, bet kartu ir kiek gąsdina, nes esu tas žmogus kuris itin mėgsta planuotis, keltis tikslus. Tačiau mažas žmogus mane intensyviai moko, kaip svarbu išmokti neprisirišti prie jokių lūkesčių. Leisti planui sugriūti ir vykti kitam scenarijui. Beje, žvelgdama dar labiau atgal, į savo veiklas, matau lygiai tą patį, kad perdėtas prisirišimas prie lūkesčių dažnai užstrigina nemaloniose situacijose ar nepatinkančiuose projektuose ilgiau, nei mokant paleisti lūkesčius, kurie galbūt atrodė svarbūs iš pradžių. Per pastaruosius metus, dažniau nei norėtųsi, kūriau planus bei lūkesčius ir klupau matydama kaip jie sugriūna tarsi kaladėlių bokštas vienu rankos mostelėjimu. Daugybę kartų automatiškai dėdavau tas "kaladėles" atgal, tačiau akimirksniu matydavau kaip jos vėl pasklisdavo kur sau. Mažo žmogaus auginimas moko grįžti prie intuityvaus buvimo, ir kažkiek pailsėti nuo kontrolės (kuri, manau, yra taip pat ir lūkesčių kūrimo mašina). Neprisirišimas prie lūkesčių, nereiškia visiškas jų atsiskaymas. Tikriausiai neįmanoma visiškai atsisakyti lūkesčių būnant žmogumi. Veikiau stengiuosi priimti, kad jie yra, juos pastebėti, bet dėmesį nukreipti į intuityvujį protą "o kas gi šiuo metu svarbiausia? Ko iš tikrųjų reikia man/vaikui/situacijai?".

  • Supratau, koks svarbus yra kokybiškas miegas ir kaip jis reikalingas pilnavertiškam funkcionavimui..

Tokio ištisinio miego trūkumo dar nejutau niekada gyvenime. Pradžioj net nesupratau, kad miegas gali daryti tokią įtaką emocinei, fizinei ir visai kokybinei gyvavimo būklei. Galvodavau, kas gi su manimi darosi, ko gi aš čia tokia pikta, nepatenkinta. Paradoksas, kad tik išsimiegojusi suprasdavau, kad gi man tiesiog miego trūksta. Gavus gero miego dozę, vėl sugrįždavo įkvėpimas ir normalus vidinis ritmas.

  • Būnant mama, labai lengva prarasti ryšį su savimi, todėl svarbu pasirūpinti jo atstatymu.

Turbūt kiekvienam auginačiam mažą vaiką (ar daugiau vaikų) aišku, kad visą laiką dėmėsys yra vaike, buityje. Labai dažnai pirmaisiais metais jausdavausi “išėjusi iš savęs”. Vis dar dažnai jaučiuosi, iš tiesų. Anksčiau turėdavau daugybę būdų kaip save pametus sugrįšti, bet ir laiko tam turėdavau nepalyginamai daugiau. Dabar turiu išmokti, kaip tą padaryti per laisvą laiką kurį turiu, o ne kurį norėčiau turėti. Rašymas man visada būdavo vienas iš tokių įrankių, tačiau man patikdavo rašyti daug ir ilgai. Kurį laiką atidėliojau šį veiksmingo įrankio naudojimą, nes atrodė "nu gi kada?". Tačiau atradau kitą formą, kuri pasiteisino netgi su kaupu. Tai konkreti savirefleksijos forma, su iš anksto paruoštais klausimais, kurie padeda susitelkti į tai kas svarbiausia ir išlaikyti dėmesį ten kur svarbiausia. Vakarinis savirefleksijos ritualas man labai padeda atkurti tą ryšį su savimi. Kadangi to laiko savirefleksijai dažniausiai nebūna labai daug, labai pasiteisina toks formatas. Turint šį formatą labai lengva jį atsiversti trumpam ir kai jaučiuosi “išėjusi”, labai greitai padeda prisiminti kas man yra svarbu. Rašymui skiriu vos 15-20 minučių, tačiau šis ritualas net ir tą dieną kai atrodo nieko svarbaus neįvyko, padeda prisiminti ir pamatyti dalykus, kurie yra svarbūs. Jei ir tu norėtum išbandyti tokią savirefleksijos formą, tuos klausimus surašiau šio teksto pabaigoje.

Beje, anksčiau tokius dalykus rašydavau į užrašines ir į lapus, o šiais metais išbandžiau rašymą savo kompiuteryje. Labai labai patogu, nes taip daug lengviau surasti, ką anksčiau užsirašiau, be to į kompiuterį man daug greičiau rašosi. Tam naudoju Martyno sukurtą super patogią programėlę Reflection, kuris šiuo metu yra visiškai nemokamas. Labai rekomenduoju išbandyti.

  • Norint duoti kitam, pirmiausia privalau pasirūpinti savimi.

Šitas, man ko gero esminis suvokimas, prie kurio vis dar dirbu. Ilgą laiką turėjau stiprų įsitikinimą, kad pirmiausia galvoti apie save yra savanaudiška, o būti savanaudžiu "negražu". Atsiradus vaikeliui ši pamoka pati iš savęs privertė ją perprasti teisingai ir jos išmokti. Nes kad ir kaip stengiuosi būti tobula mama, žmona, sužiūrėti visus kampus ir reikalus, užleidusi save ir savo esminius poreikius galiausiai krentu visiškai be jėgų ir nei tų savo įdėtų pastangų nebesugebu įvertinti, nei kitiems nuo to geriau, kad esu visai be gyvybinės energijos. Todėl po mažą žingsnelį mokausi savo poreikiais pasirūpinti pirmiausia. Žinau, kad daugeliui moterų būdinga ši savybė, atiduoti save "iki žemės graibymo". Tad jei tau sukyla nepasitenkinimas ar net pasibaisėjimas skaitant žodžius "savo poreikiais reikia pasirūpinti pirmiausiai"(man. tokia reakcija dažnai kildavo), kviečiu priimti tai kaip rimtą signalą.

Iš tiesų tų atradimų ir suvokimų per šiuos metus buvo ir daugiau, tačiau kai kurie gal yra kiek per daug asmeniški, kai kurie smulkūs ir buitiški, kai kurie dar nėra iki galo įsisamoninti, kad dalinčiausi. Galbūt bus proga parašyti apie tai vėliau.

Klausimai kasdienei savirefleksijai:

  1. 3 dalykai dėl ko jaučiuosi dėkinga šiandien.
    Kasdien galime rasti dalykų už kuriuos jaučiamės dėkingi. Gebėjimas jausti dėkingumą ir įprotis užsirašyti tai, už ką esame dėkingi labai stipriai prisideda prie laimingumo jausmo ir geresnės gyvenimo kokybės. Mano mėgstama autorė Brene Brown daug metų tyrinėjanti " angl. wholehearted", liet. pilna širdimi gyvenančius žmones, pastebėjo, kad vienas iš labiausiai pasikartojančių bruožų tarp šių žmonių yra dėkingumo jausmas, nuolatinis gebėjimas vertinti dalykus su dėkingumu. Taigi įprotis kasdien užsirašyti vos tris dalykus už ką jautiesi dėkingas tądien, ilgainiui daro stebuklus. Kai įsivažiuoji dėkingumo jausmas vis didėja ir norisi užsirašyti vis daugiau dalykų. Pastebiu ant savęs, kad kai užsirašau tai nuosekliai, jaučiuosi ramesnė, taikesnė su aplinka, tik nutraukiu šią praktiką kuriam laikui, kažkaip ta magija apmažėja. Žinoma labai padeda atsiversti užrašus ir paskaityti ką esu užsirašiusi seniau.

  2. Dienos įkvėpimas (įkvėpimai).
    Kartais įkvėpimai gali būti labai stiprūs ir įkvėpiantys iš karto imtis konkrečių veiksmų, kartais labai mažyčiai vos pastebimi, kurie gali būti greit užmiršti, jei sąmoningai neužfiksuojame jų. Įprotis dėmesingai pastebėti kas mus įkvėpia ir pakylėja (nors trumpai akimirkai), labai stipriai augina. O jeigu dar kiekvieną kartą užfiksuotume tai užsirašydami, ilgainiui galime pastebėti tam tikrus dėsningumus, arba tiesiog tomis akimirkomis kai atrodo niekas nebeįkvėpia atsiversti tuos užrašus ir paskaitinėti, kas pastaruoju metu įkvėpė. Argi tie dalykai dingo? O gal tiesiog nebepastebime jų, nukreipdami dėmesį į kitus eikvojančius rūpesčius? Pastebėti tai kas svarbu, štai ką išmokti svarbu.

  3. Kilusi idėja šiandien (idėjos).
    Sakai geros idėjos nekyla kasdien? Turbūt tiesa, kad būna dienų, kuriomis esame labiau ar mažiau apdovanoti genialiomis idėjomis. Tačiau pati pastebėjau, ir dėl to įsitraukiau šitą punktą į savo kasdieninį rašymo ritualą, kad kasdieną kyla idėjų ir net jei tądien ji neatrodo ypatinga, kažkada ateity ji gali labai pasitarnauti. Pati kaupiu idėjų banką(pagal skirtingas veiklų sritis, kuriose reiškiasi) ir karts nuo karto peržiūriu. Kiekvieną kartą paskaičiuosi, džiaugiuosi atradusi vertingų idėjų, kurias galiu panaudoti.

  4. 3 dalykai, kur sukūriau vertės šiandien.
    Čia ko gero yra vienas svarbiausių punktų, kurių nevalia praleisti. Įprotis įvertinti savo pastangas, padėkoti sau už jas, kuria sveiką ir ilgalaikį pasitikėjimą savimi. Kiek kartų dienos pabaigoje (savo dar ankstyvos mamystės patirtyje) man atrodydavo, kad diena prabėgo, o aš taip nieko naudingo ir nepadariau. Kol sąmoningai nestabteli ir nepagalvoji "palauk, kaip gi, ar tikrai? O kas visą dieną rūpinosi kūdikiu, žindė pagal jo poreikį, migdė prie savęs priglaudus, kad jam būtų ramiau, pagamino sveikus pietus šeimai, rūpinosi tvarka namuose, paskambinus draugei išklausė ją ir gebėjo atjausti ją sunkioje situacijoje. Paminint tik kelis. " Va čia tau ir nieko naudingo nepadariau.

  5. Dienos suvokimas.
    Čia panašiai kaip ir su idėjomis. Būna dienų, kai kyla vos ne nušvitimo lygio suvokimai, būna dienų kai jie yra mažyčiai, vos pastebimi. Tačiau visada jų atrasi, jei pastebėsi. Man asmeniškai suvokimai kyla nuolat. Stebint savo vaiką žaidžiant, žiūrint pro langą į praeinančius žmones, parduotuvėje ar kažkur pakeitus kasdieninę aplinką, kartais prabudus naktį, kai negaliu užmigti. Jie būna nepaprastai vertingi, nes kyla iš asmeninės patirties. Neužrašyti, mažesni suvokimai greitai pasimiršta, o užrašyti turi didelę galią priminti apie save ir savo išmintį vis skleisti.

Penki punktai gali būti per daug. Aš jų irgi ne visad pilnai spėju užpildyti. Bet galima pasirinkti į ką šiuo metu labiausiai norisi (ar netgi reikia) atkreipti dėmesį, pasiimti tik tą sritį ir stebėt ją kurį laiką.


Ačiū.